Vargiai rastume kitą tokią sritį, kurios sprendimai keistųsi tokiu pašėlusiu greičiu, kaip pastatų šiltinimas. Vienas iš tokių sprendimų – šiltinimas poliuretano plokštėmis yra įvardijamas kaip pats efektyviausias tiek renovuojant daugiabučius, tiek šiltinant fasadus ar stogus. Efektyvumas yra nusakomas keliomis neginčytinomis šių medžiagų savybėmis.
Poliuretano plokštės vertinamos dėl efektyvumo
Išorinės atitvaros tvirtinamos, atsižvelgiant į gausybę parametrų. Tokiais atvejais būtina įvertinti kaip toks pasirinktas šiltinimo būdas atsilieps architektūrine prasme, paisyti fizinio stiprio, neignoruoti ilgaamžiškumo faktoriaus, tiek šilumos, tiek triukšmo pralaidumo, turimų medžiagų, jų kainos, statybos ar eksploatacijos kaštų ar t.t. Šilumą sulaikanti medžiaga paprastai turėtų būti parinkta iš anksto sukonstruotai atitvarai. Į kurį su išsamiais laikančių, apdailinių, ar kitokių sluoksnių parametrais, teks rinktis konkrečiai šilumą izoliuojančią medžiagą, apskaičiuojant jo storį.
Beveik nediskutuotinas klausimas, kad bene svarbiausias išorinis atitvarų parametras turėtų tapti šilumos perdavimo geba. Ji atskleidžia kiek iškeliauja šilumos per atitvaros vienam kvadratiniam metrui per 1 val., kai išorinės ir vidinės pusės temperatūra skiriasi tik vienu Celsijumi. Šilumos perdavimą nusakantis koeficientas bus adekvatus šilumos kiekiui, iškeliaujančiam per statinio išorines atitvaras. Tuomet, kai minimas koeficientas mažesnis, ne taip daug šilumos energijos reikalauja pastatų šildymas, taip tampa mažesni statinių šilumos energijos nuostoliai, gerokai mažiau reikia kuro, atmosferą pasiekiančių teršalų kiekis būna gerokai mažesnis, galinčių sukelti šiltnamio efektą, gerokai mažiau atsieina pastatų eksploatacija ar t.t.
Naujai projektuojami pastatai vertinami kaip energetiškai efektyvūs bei vienas esminių diskutuotinų temų – išorinio pastato atitvaro apimtis bei medžiagų pasirinkimas. Kiek vėliau jau yra sprendžiama ar geriau pasitelkti tradicine laikomą kurią nors šiltinimo medžiagą ar vis tik rinktis inovatyvias poliuretano plokštes, praturtinamas aliuminio folija, galinčias akivaizdžiai padidinti pastato naudojamą plotą, tokiu būdu išvengiant ir techninių problemų, paprastai nė kiek neatsiejamų nuo akivaizdžiai storo apšiltinimo sluoksnio įrengimo.
Poliuretano plokštės nurungia kitas medžiagas
Šiltinant sutapdintą stogą vertėtų atsižvelgti į efektyvų plokščio stogo naudojimą. Būtent jos metu ypatingai didelė žala stogui būna tenka būtent dėl nepertraukiamai vandens daromo veikimo. Po kurio laiko nestandžios didesnio storumo stogo konstrukcijos dalys netenka pradinės formos bei nuolydžių, ant stogo neišvengiamai ima užsilaikyti lietaus vanduo. Jis per laiką paveikia hidroizoliacinę dangą. Storėjant šiltinamajam sluoksniui kur kas sulėtėja montavimo spartumas, pradeda didėti tiek stogų konstrukcijos storis, tiek svoris. Visa tai neginčytinai tampa nebegražu ne tik užsakovams, bet ir rangovams. Naudotinų poliuretano plokščių PIR tipas parinktinas, paisant hidroizoliacinės dangos tipo: PVC dangai – plokštės, praturtinamos aliuminio folija uniPIR, bituminėms dangoms – uniPIR arba plokštės, kuriose yra bituminės dangos.
Poliuretano plokštės su folija
Įprastos šiltinimo medžiagos taipogi gerokai apsunkina stogo konstrukciją, kai rengiamas šlaitinis stogas. Ganėtinai dažnai pasitaikantis atvejis – nebeužtenka gegnių ir santvarų sijų erdvių visiškam termoizoliacinių sluoksnių įrengimui, dėl to vėliau virsta neišvengiamu dalyku papildomas stogų konstrukcijų apšiltinimas vidinėje pusėje. Taip gana ženkliai susiaurinant mansardinį aukštą. Šlaitiniams stogams šiltinti būna pasitelkiamos poliuretano plokštės, praturtintos aliuminio folija.
Kitaip nei kitose šiltinimo medžiagose, PIR plokščių sudėtyje yra degimą gebančių slopinti pridėtinių dalių. Šios plokštės pasižymi nepaprastu atsparumu ugniai. Stogams šiltinti pasitelkiamos PIR plokštės yra gebančios kuo puikiausiai išlaikyti bet kuriuos priešgaisrinius bandymus: ne tik stogo degumo, garantuojant Broof (t1) klasę, bet ir bet kokius atsparumo degumui reikalavimus.
